Šunų maras – Ligos Priežastys, Simptomai Ir Gydymas.

Šunų maras – tai itin užkrečiama ir paprastai mirtina virusinė šunų liga, pažeidžianti kvėpavimo, virškinimo, nervų ir šlapimo sistemas.

Ją sukelia canine distemper virusas (CDV), kuris plinta oru, lašeliniu būdu, per išskyras ar kontaktą su užkrėstais daiktais. Liga ypač pavojinga neskiepytiems šuniukams ir vyresniems augintiniams, o užsikrėtęs šuo gali platinti virusą besimptome forma.

Dėl greitos ligos eigos ir didelio mirtingumo, šunų maras laikomas viena sunkiausių augintinių infekcijų. Efektyviausia prevencija – savalaikė šuns vakcinacija.

Kovai su virusais svarbus stiprus imunitetas. Dokrinesa.lt rekomenduojamas Dr Clauder’s maistas šunims pasižymi subalansuota sudėtimi, praturtinta natūraliais antioksidantais, vitaminais ir lengvai įsisavinamais baltymais, kurie padeda stiprinti šuns organizmo atsparumą infekcijoms.

Kaip plinta šunų maras?

Šunų maro virusas plinta itin lengvai – užsikrėtęs šuo gali perduoti infekciją tiesiogiai ar per daiktus, su kuriais turėjo kontaktą.

• Tiesioginis perdavimas vyksta oru, lašeliniu būdu– per seiles, akių ir nosies išskyras, šlapimą ar išmatas.
• Netiesioginis užkrėtimas galimas per indus, žaislus, guolius, drabužius ar avalynę, su kuriais kontaktavo virusą nešiojantis gyvūnas.
• Per placentą virusas gali būti perduotas dar negimusiems šuniukams, sukelti jų apsigimimus.

CDV išlieka gyvybingas aplinkoje iki kelių dienų, ypač vėsiame ir drėgname ore, todėl infekcijos rizika išlieka net ir nesant tiesioginiam kontaktui su sergančiu šunimi.

Kam šunų maras pavojingiausias?

Didžiausią riziką užsikrėsti šunų maru turi šuniukai, senyvo amžiaus gyvūnai ir neskiepyti šunys, kurių imuninė sistema silpnesnė.

• Šuniukai suserga tuomet, kai išnyksta motinos perduoti antikūnai, o skiepai dar nesuveikė arba nebuvo atlikti.
• Vyresni šunys dažnai nebūna reguliariai vakcinuojami, o jų organizmo gebėjimas kovoti su infekcija yra silpnesnis.
• Neskiepyti gyvūnai neturi jokios apsaugos – jie užsikrečia greitai ir serga sunkia forma.

Šunų maras gali paveikti bet kokio amžiaus, veislės ar kilmės šunį – serga ne tik jaunikliai ar tam tikri veisliniai augintiniai.

Šunų maro simptomai pagal pažeidžiamas sistemas

Šunų maro klinikiniai požymiai labai priklauso nuo to, kurią organizmo sistemą virusas pažeidžia – dažniausiai simptomai apima kelias sritis vienu metu.

Kvėpavimas

Nuolatinis kosulys, čiaudulys, apsunkintas kvėpavimas bei tirštos išskyros iš nosies, kurios gali būti gleivingos, pūlingos ar net su kraujo priemaišomis.

Ligai progresuojant dažnai išsivysto bronchitas arba plaučių uždegimas, gyvūnas ima dusti. Kvėpavimo simptomai dažnai painiojami su peršalimu, todėl liga dažnai aptinkama pavėluotai.

Virškinimas

Virusas pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę, sukeldamas stiprų vėmimą ir viduriavimą, dažnai su krauju.

Dėl to gyvūnas greitai netenka skysčių, atsiranda dehidratacija ir elektrolitų disbalansas. Šuo tampa apatiškas, neėda, netekus skysčių krenta svoris ir didėja organizmo išsekimo rizika.

Nervų sistema

Tai sunkiausia ir pavojingiausi simptomai, kurie pasireiškia vėlesnėse ligos stadijose.

Nerviniai simptomai apima raumenų trūkčiojimus, galūnių silpnumą arba paralyžių, nekoordinuotus judesius, epilepsijos priepuolius, agresiją ir elgesio pokyčius.

Ši forma dažnai palieka ilgalaikius padarinius – net pasveikęs šuo gali visą likusį gyvenimą kentėti nuo neurologinių sutrikimų.

Akys

Akys parausta, atsiranda gausios pūlingos išskyros, šuo vengia šviesos (fotofobija).

Ilgainiui gali atsirasti ragenos opos, sausasis keratitas ar regos nervo pažeidimai, dėl kurių gali sutrikti arba visiškai išnykti regėjimas. Šie simptomai neretai lydi kvėpavimo ir virškinimo pažeidimus.

Oda

Virusas sukelia vadinamąją „kietų letenų ligą“ – sukietėja, išsausėja ir trūkinėja letenų pagalvėlės.

Kartais gali būti pastebimi odos paraudimai, pūslelės, ypač aplink ausis ar pilvo srityje. Šie požymiai atsiranda kartu su kitomis ligos formomis ir rodo apie jau pažengusią infekciją.

Šunų maras visada progresuoja – prasidėjusi kvėpavimo ar virškinimo sutrikimais, infekcija išplinta į kitas sistemas. Dėl to šuo patiria kelių organų pažeidimus vienu metu.

Kaip diagnozuojamas šunų maras?

Šunų maras diagnozuojamas įvertinus klinikinius požymius ir atliekant laboratorinius tyrimus, kurie patvirtina viruso buvimą organizme.

• Kraujo tyrimai parodo leukopeniją – sumažėjusį baltųjų kraujo kūnelių kiekį, kuris būdingas virusinėms infekcijoms ir susilpnėjusiai imuninei sistemai.
• PGR (polimerazės grandininės reakcijos) testas padeda tiesiogiai aptikti maro viruso genetinę medžiagą iš nosies, akių ar kraujo mėginių.
• Greitieji testai (pvz., „snap“ testai) naudojami pirminiam viruso nustatymui gydymo įstaigoje.

Kadangi virusas greitai plinta ir pažeidžia svarbiausias organizmo sistemas, svarbu nedelsti – kuo anksčiau diagnozuojama, tuo daugiau galimybių suvaldyti ligos eigą.

Gydymas. Ką galima padaryti?

Specifinio vaisto nuo šunų maro viruso nėra – gydymas grindžiamas simptomų palengvinimu ir organizmo stiprinimu.

Gydymo aspektas	Aprašymas
Specifinis gydymas	Specifinio vaisto nuo šunų maro nėra – gydymas orientuotas į simptomų valdymą ir imuninės sistemos palaikymą.
Simptominė terapija	Naudojami vaistai nuo vėmimo, traukulių, skausmo, taip pat akių ir nosies lašai – priklausomai nuo simptomų.
Antibiotikai	Skiriami siekiant apsaugoti nuo antrinių bakterinių infekcijų, kurios prasideda nusilpus imunitetui.
Skysčių balansas	Taikomos lašelinės, elektrolitų papildymas – ypač svarbu esant viduriavimui ar vėmimui.
Svarstoma dėl eutanazijos	Jei pasireiškia negrįžtami neurologiniai sutrikimai, priepuoliai ar paralyžius – gali būti svarstoma humaniška eutanazija.

Profilaktika – kada ir kaip skiepyti?

Vakcinacija yra vienintelis veiksmingas būdas apsaugoti šunį nuo maro viruso ir jo keliamų komplikacijų.

Rekomenduojamas skiepijimo grafikas:

• Pirmoji vakcina: 6–8 savaičių amžiaus šuniukui (po dehelmintizacijos).
• Kartojimas: 9 ir 12 savaičių amžiuje, priklausomai nuo vakcinos gamintojo.
• Revakcinacija: kas 12 mėnesių visą šuns gyvenimą, net jei gyvūnas suaugęs ar senyvas.

Daugelis šeimininkų klaidingai mano, kad skiepai reikalingi tik šuniukams arba kad namuose laikomas šuo negali užsikrėsti – tai pavojingos nuostatos, kurios dažnai baigiasi gyvūno mirtimi. Net ir vienkartinis kontaktas su virusu gali būti lemtingas neskiepytam augintiniui.