Kačių kalicivirozė (FCV) – Simptomai, Gydymas, Prevencija

Kačių kalicivirozė (FCV)

Kačių kalicivirozė – tai itin užkrečiama virusinė infekcija, pažeidžianti kvėpavimo takus, burnos gleivinę ir akis. Ligą sukelia kačių kalicivirusas (FCV), kuris plinta tarp nevakcinuotų arba didesnėse grupėse gyvenančių kačių.

Nors dauguma infekcijos formų būna lengvos, kai kurios viruso padermės sukelia sunkias komplikacijas – burnos opas, plaučių uždegimą ar net sisteminius pažeidimus.

Nors didžiausia rizika fiksuojama ten, kur laikoma daug kačių, virusas gali lengvai patekti į namus, kuriuose gyvena tik vienas augintinis. Infekcijai plisti pakanka netiesioginio kontakto – užkratas gali būti parneštas per drabužius ar daiktus.

Viena svarbiausių apsaugos priemonių nuo šios infekcijos – švari ir tinkamai prižiūrima namų aplinka, kuriai ypač svarbus kokybiškas kačių kraikas.

Kačių kalicivirozės simptomai

Kalicivirozė dažniausiai pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų ir burnos gleivinės uždegimu. Simptomų intensyvumas priklauso nuo konkretaus viruso tipo.

Dažniausi simptomai:

Lengvesniais atvejais virusas apsiriboja burnos gleivinės ir viršutinių kvėpavimo takų pažeidimu. Jei infekcija progresuoja, ji gali išplisti į plaučius ir kitus vidaus organus. Tokiais atvejais išsivysto plaučių uždegimas, akių ligos arba sisteminiai sutrikimai – pavyzdžiui, galvos ir galūnių tinimas, odos pakitimai ar kepenų pažeidimai.

Jei katė tampa apatiška, stipriai nusilpsta ar staiga pasikeičia jos elgesys – tai ženklas, kad liga progresuoja ir būtina nedelsiant kreiptis į veterinarą.

Kaip diagnozuojama kačių kalicivirozė?

Kalicivirozė diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais ir veterinaro apžiūra.

Burnos opos, čiaudulys, gausios išskyros iš nosies ar akių ir pakilusi temperatūra leidžia įtarti virusiną. Tikslesnei diagnozei taikomi papildomi tyrimai.

Klinikinė apžiūra

Veterinaras įvertina katės bendrą būklę, kvėpavimo takų simptomus, burnos gleivinės pakitimus, pakilusią temperatūrą.

Kalicivirozei būdingos opos burnos ertmėje – ypač ant liežuvio ar dantenų – vienas pagrindinių požymių, leidžiančių įtarti šią infekciją.

Laboratoriniai tyrimai

Jei ligos eiga nėra tipiška arba katės būklė sunki, gali būti atliekami laboratoriniai tyrimai.

Tam imami mėginiai iš nosies, akių ar burnos gleivinės, kurie tiriami laboratorijoje, siekiant nustatyti virusą ir atmesti kitas infekcijas.

Greitieji testai

Kai kurios veterinarijos klinikos naudoja greituosius antigenų nustatymo testus, kurie leidžia patvirtinti kaliciviruso infekciją per 5–10 minučių.

Tokie testai naudingi, kai būtina greita diagnozė ir sprendimų priėmimas.

PGR (PCR) tyrimas

Polimerazės grandinės reakcijos (PCR) tyrimas nustato viruso genetinę medžiagą.

Tai labai jautrus metodas, galintis aptikti net nedidelį kiekį viruso. Jis ypač vertingas tais atvejais, kai klinikiniai simptomai neaiškūs arba reikia tiksliai identifikuoti viruso padermę.

Diferencinė diagnostika

Kadangi kalicivirozės simptomai panašūs į kitų ligų – pvz., kačių herpesvirusinės infekcijos, stomatito ar bakterinių kvėpavimo takų ligų – veterinaras įvertina galimas alternatyvias diagnozes.

Tik atmetus kitas priežastis, galima pagrįstai patvirtinti kalicivirozę.

Kaip gydoma kačių kalicivirozė?

Nėra specifinio gydymo, kuris sunaikintų šį virusą. Pagrindinis gydymo tikslas – palaikyti katės imuninę sistemą ir palengvinti simptomus, kol yra kovojama su kalicivirozės infekcija.

Dažniausiai taikoma palaikomoji terapija: skiriamos skysčių infuzijos, siekiant išvengti dehidratacijos, o karščiavimui mažinti naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Jei katė kenčia nuo burnos opų, gali būti skiriami analgetikai ar kiti priešuždegiminiai vaistai, padedantys sumažinti skausmą ir atkurti apetitą.

Sergant kaliciviroze dažnai prisideda antrinės bakterinės infekcijos, todėl veterinaras gali skirti ir plataus spektro antibiotikų. Esant akių ar nosies uždegimui, reikalingas reguliarus gleivių valymas fiziologiniu tirpalu, o konjunktyvito atveju – akių lašai.

Kadangi dėl burnos skausmo katės dažnai atsisako ėsti, rekomenduojama joms siūlyti minkštą, kvapnų ir šiek tiek pašildytą maistą. Jei katė neėda ilgiau nei dvi ar tris dienas, gali prireikti hospitalizacijos ir maitinimo per zondą arba lašelinės.

Lengvais atvejais katės pasveiksta per vieną ar dvi savaites gydantis namuose. Sunkesniais atvejais gali prireikti kelių savaičių ir nuolatinės veterinarinės priežiūros. Katės, užsikrėtusios ypač virulentiška (FCV-VSD) forma, turi būti gydomos stacionare, kur taikoma intensyvi terapija: intraveniniai skysčiai, antibiotikai, skausmo ir uždegimo kontrolė.

Kaip apsaugoti katę nuo kalicivirozės?

Prevencijos priemonė Paaiškinimas
Vakcinacija FCV vakcina yra kompleksinės vakcinos dalis (kartu su herpesvirusu ir panleukopenija). Kačiukai skiepijami nuo 8 savaičių amžiaus, pakartotinai po 3–4 savaičių. Suaugusios katės skiepijamos kasmet arba kas 3 metus, priklausomai nuo rizikos lygio. Net kambaryje gyvenančios katės turėtų būti vakcinuojamos – virusas gali būti parneštas ant drabužių ar batų.
Atskirų daiktų naudojimas Kiekviena katė turėtų turėti atskirus indus, kraiko dėžę, gultą – ypač jei namuose gyvena daugiau nei viena katė.
Tinkama higiena Reguliariai valykite indus, kraiko dėžę ir aplinką. Naudokite dezinfekavimo priemones, veiksmingas prieš kalicivirusą – pavyzdžiui, praskiestą baliklio tirpalą.
Izoliacija ligos atveju Jei katė suserga, ją reikia izoliuoti nuo kitų gyvūnų bent 3 savaites. Visi daiktai, su kuriais ji turėjo kontaktą, turi būti kruopščiai išvalyti ir dezinfekuoti.
Naujų kačių karantinas Prieš įleidžiant naują katę į namus, ją reikėtų izoliuoti bent 10–14 dienų ir stebėti dėl galimų infekcijos požymių.
Streso mažinimas Stresas silpnina imunitetą. Staigūs pokyčiai, kelionės ar konfliktai tarp kačių gali padidinti susirgimo riziką.